Senų kraičią skrynių tyliai praveriu.
Dailučiai raštai, dražinėti šonai,
inkvepiu senų retymų kvapą,
paglostau audinį marškonį.
Čia sudėta visa tąvą jaunystę
ir svąjąs, godąs, viltys ir tikėjimas.
Naktų daug nemegotų
ir ašaram suvilgytų —
Retimai sudėti šonan.
Lininiai rankšlaščiai
ir baltas drobęs —
Jaunų dienų svajonęs nutylėtąs.
Meldžiuos aš tau,
žemai žemai linkiuos-
tai didis darbas juos indėtas.
Jaunamarčių paklodęs, tumsiąs gūniąs
ir dailūs siuvinėti apdarai.
Ir kraustau visų visų skrynių
Džiaugiuos labai — ar tu matai?
Didelis turtas man tas palikimas
pažiūriu, saugau ir vėl jų aždarau
Ir gaila man, kad taks tąvą likimas
Skarelaj gelėtoj — gimtieji javarai.
Ir kvepia mėtam, rūtam, liepam
A bitęs dūzgia, dūzgia avily.
Atsukus laikų, apkabint tau narėčiau
ir būt vėl mąžai, kaip tadu buvau.