Kaip kanarėlė blaškosi širdis narvely.
Sniegenų pėdos — gal tai tavo laiškas.
Nurimęs vėjas atsidūsta pusnyje, prie kelio.
Žvaigždžių delnuos tirpsta mėnulio vaškas.
 
Tu nerašai laiškų ant balto sausio sniego.
Varvekliai nuo stogų kaip stiklo šukės dūžta.
Sidabro žaltvykslės trapiu ledu nubėga.
Ir žodžiai skaudūs gerklėje užlūžta.
 
Ant lango mano pirštai tavo veidą tapo.
O koks snieguotas ligi širdies kelias.
Širdy išplėšus paskutinį vilties lapą,
Pražys ant stiklo sidabru vilties gėlelė.