Kur veda takelis laukymėn prie miško,
Gyveno trobelėj darbšti moteriškė.
Per dieną ji triūsė, ravėjo daržus,
O vakarais kepė skanius pyragus.
Trobelėj gyveno jinai ne viena,
Kartu su ja buvo mažytė dukra.
Bet toji dukrelė, nors dar ir mažytė,
Be galo jau mėgo po mišką lakstyti:
Čia buvo šalia, o čia jau ir nėra,
Negali surasti jos niekaip mama.
Kad būtų lengviau savo dukrą matyti,
Pasiuvo raudoną jinai kepurytę.
Ir nuo tos dienos jos mažytę dukraitę
Vadint visi ėmė Raudonkepuraite.
Raudonkepuraitė — mergaitė padykus,
Jai susidraugaut su žvėreliais pavyko:
Ir vilkas, ir lapė, kiškis ir stirnaitė
Per dieną galėjo su ja miške žaisti.
Pačiam tankumyne nebuvo baisu,
Nes visur mergytė turėjo draugų.
 
Ir kartą mama, daug prikepus bandelių,
Nusprendė dukrelę pasiųsti į kelią:
„Štai imk pintinėlę, Raudonkepuraite.
Tau reikia šiandien pas senelę nueiti.
Seniai ją belankėm, net gėda sakyti.
Nunešk jai bandelių, brangioji dukryte.“
„Einu jau, mamyte, pakviesiu draugus,
Ir kelias ne toks ilgas einant man bus.“
Paėmus pintinę patraukė per mišką.
Atbėgo tuojau lapė, stirnaitė ir kiškis.
„Kur vilkas?“— paklausė mergaitė draugų
Laputė atsakė: „Tiktai nesmagu,
Tačiau nežinau, kur pradingo pilkasis.“
Kiškutis pasakė: „Miške jį surasim.
Net nepastebėsim, kai rasis šalia.
Gal būt kur nors miega po žalia egle.“
Ir tarė stirnaitė: „Kažkas negerai.
Seniai beregėjau miške jį, draugai.
Girdėjau, jis kaukė, kai buvo naktis,
Tačiau juk dabar jau nebe pilnatis.“
Būrelis draugų tuoj patraukė į kelią
Senelei nunešt pintinėlę bandelių.
O kelias tikrai gerokai sutrumpės,
Jei einant dainelė linksma nuskambės.
 
Dainuodamas žengė būrelis smagus
Ir greitai priėjo senelės namus.
Senelė anūkę sutinka smagiai.
„Senele, kodėl tavo tokie nagai?“
„Visai neseniai manikiūrą dariau
Madingus nagus gelio priauginau.“
„O lūpos kodėl tavo tokios didžiulės?“
„Tai klyksmas mados paskutinis, mažule.
Dabar visos vaikšto ančiuko lūpytėm.
Tu to nežinai, nes esi dar mažytė.
Na, bėkit už namo pievelėj pažaisti,
O aš jums visiems tuoj paruošiu čia vaišes.“
Nubėgo draugai greit visi už trobos.
Žiūri — guli vilkas liūdnas prie tvoros.
Jam ašaros rieda lyg ryto rasa,
O kaklą apjuosus grandinė stora.
„Kas tau atsitiko? — paklausė mergaitė, —
Kodėl čia guli tu kaip šuo susiraitęs?“
„Senelė mane pasigavo miške.
Truputį prisnūdęs buvau po egle.
Tai, kad pasigavo — dar pusė bėdos.
Parvedus pririšo mane prie būdos.
Dabar turiu loti ir saugot namus.
Gyvenimas baigėsi mano ramus.“
„Ir ką mes darysim?“ — paklausė mergaitė.
„Pas eigulį bėkim, — atsakė stirnaitė.
„Ką reikia daryti, tikrai jisai žino.
Mes juk neįstengsim nuimti grandinę.
Tu bėki greičiau jį pakviesti, kiškeli,
O mes pasistengsim užkalbint senelę.“
 
Trobelėje sėdi prie stalo draugai,
Bet rūpi jiems vilkas. Ir laukt tiek ilgai...
Staiga kažkas beldžiasi jau į duris.
Na štai pagaliau lauktas jų eigulys.
„Sveika, kaimynėle, aš su reikalais.
Prašyt atėjau — tu tą pilkį paleisk.
Jis — miško žvėris. Neturėsi naudos.
O tu jį pririšus laikai prie būdos.
Jei nori tu sargą namuose laikyti,
Aš atvedžiau tau šį mažutį šunytį.
Matai, kaip jisai šokinėja smagus?
Užaugęs ir sargas, ir draugas tau bus.“
Nudžiugo senelė: „Vaje, koks gražutis!
Negalima rišt prie būdos tą mažutį.
Gyvent kambary visada jis galės,
Nakčia ant pagalvės pūkinės gulės.“
 
Taip ir išsisprendė visi reikalai —
Senelė linksma, o ir vilkui gerai.
„Jau laikas namo“, — draugams tarė mergaitė.
Senelė saldainių pridėjo į kraitę.
Pasibaigė ši įspūdinga diena.
Per mišką sugrįžo draugai su daina.