Dega žvakės ant stalo, ir beldžias naktis
Į suraižytus langus sidabro.
Šoka gėlės ledinės, kol žemė nutils,
Pasimetus tarp forte–piano.
 
Apsitraukė takai, gatvių pilys baltai,
Pusnyje pasislėpus mergaitė.
Kas nudažė jos skruostus taip ryškiai rausvai?
Kas užtemdė jai šiaurės pašvaistę?
 
Krepšyje — tik aguonpienis, lašas vandens
Ir pyragas, seniai supelijęs,
Ačiū Tau, kad sulaukiau žiemos ir rudens,
Kad rytojus mane dar pavijęs.
 
Išlydėjau mergaitę, širdim ją sekiau,
Amžinąja ugnim ji tikėjo.
Parkritau prie pusnies, o pažvelgt nedrįsau —
Ten tik angelas baltas plazdėjo.