Džiaugiuosi vakaru tyliu,
Paslaptinga tyla ir tamsa.
Tik žodžius, kad tave aš myliu,
Tau ištarti galiu. Tai tiesa.
Ir sukibę už rankų abu
mes skrajosim žvaigždynų keliais.
ir svajosim, kad būti kartu —
Dovana, jei likimas tai leis.
Skriesim Paukščių Taku nemariu,
pamojuosim mėnuliui senam
Ir užmigsim saldžiuoju miegu
Tai pajusti — ne kiekvienam.
Nesupras, nepažins, neužjaus,
pasijuoks, gal pirštu pagrūmos.
O mes skriesim žvaigždėtais takais
link svajonės savo šventos.
Aš girdėjau, kad meilė šventa,
kai ugniakurą laužo kuri
ir neleidi ugnelei užgest
ir paklysti klaidžiajam kely.
Ankstų rytą nubudęs žvaliai,
apipylei saldžiais bučiniais.
Vieną žvaigždę nuskynęs aukštai
man į delną įdėjai meiliai.
Suspindėjo, sužibo žvaigždė
ir tarė svajonės balsu:
Kūnai du, o siela — viena
Dovana, kurią turit abu.