Mūsų naktys velnioniškai kvepiančios būna.
Mėnuo spindi kaip deivė karoliais ūmiai
Ir vis sukamės, žaidžiam su vėjais klajūnais,
Visa žemė abiem ir visi vandenai.
Tad lieku per naktis tavyje kalbant žemei,
It mus virpančius neštų ugnelė kilni,
Kai besotis mėnulis voratinklį pina,
Metam pyktį šešėliams į meilę mainais.
Ant baltų debesų ir žaliuojančių medžių
Nepražys niekada mums abiem liūdesys.
Upėj spindi mūs akys – jos ateičiai plačios,
Apie meilę pamiršt mums neleis spindesiais.