Kas siejo mus, kitiems – tabu.
O kas mes buvom dviese?
Ko trūksta man iš tų dienų,
Neklausk – nepatikėsi...
Kam reikia to, kas skirta man? –
Nei pirks kas, nei parduosiu.
Lemtis po brūkšnį mums delnan –
Jauti dar jį, tikiuosi...
Ką dovanojęs man esi,
Į širdį pasisėjo...
O žodžiai, laiko išsupti,
Kaip užlanda nuo vėjo.
Kuo aš save lig šiol guodžiau,
Kai nuoskaudas ravėjau? –
Sugrįždavo kaskart arčiau
Akių tavųjų mėlis...
Kur mintys nuveda mane,
Sunku iš ten pargrįžti...
Sūpuoja ežero banga
Ten mudviejų jaunystę.