Ne, nelauksiu, kol upė išgrauš uoloje naują vagą,
Kol sakai virs į gintarą jūros tamsiausioj gelmėj.
Nesulauksiu aš to. Išgyventi, išjausti man maga
Tai, kas skamba tyloj, ką Aukščiausiasis leido girdėt.

Bet sulaukti tikiuos tavo šypsenos, tavo jaukumo,
Pasinerti į gelmę akimirkos dviese būtos.
Ir nors tirps ji, ištirps tarsi plazdantys aukuro dūmai,
Bet mana atmintis šią akimirką meiliai kartos.

Ne, nelauksiu, kol upė išgrauš uoloje naują vagą,
Tik Tave vėl sutikti kely netikėtai taip maga.