Nepyk, kad žodžiai tartum drėgnas žvyras
Mums, atsisveikinantiems, pavymui dejuoja
Ir horizonte rymo gedulingai girios
Tarytum vartai užkelti į Rojų.
Atsibundu. Nei laukti, nei budėti.
Be jokio tikslo. Vėl tave sapnavus.
Keista būtis - be laiko ir be vietos.
Tave praradusi — pati save išdavus.
Tai ko dabar drėkinti kelio dulkes,
Kuriuo išeiti leista, bet ne grįžti?
Kažkas nužudoma be kilpos ir be kulkos.
Tu — mano laimė, bet jau vakarykštė...
Tasai, kas myli, neskriaudžia, nesmaugia,
Tačiau ir skrist pavėjui nepaleidžia.
Nepyk. Tyla ne lyg mirtis įtraukia
Jausmai be žodžių kai taip skaudžiai žeidžia.