Žvelgiu į dangų aš pavydžiai,
Kai skrenda debesys ir paukščiai.
Kokie svaiginantys jų skrydžiai!
Nebaisūs toliai jiems ir aukščiai.

Prašau išleisti mano sielą!
Atverkit jai duris ir langus,
Kad lėktų lenktyniaut su vėju,
Paliestų žvaigždę, jūros bangą.

Taip nori siela veržtis, skristi,
Bet laiko žemiškas ją šarvas...
Tad tenka iš svajonių grįžti,
Liūdnai nuleist rankas ir galvą...