Menamas mano daiktavardi, tu neprisimeni,
laiptais patraukęs nuleidai pulsuodamas lygmenį
riešuto skonio, tapus ir tapytas vitražiniam dėkle –
durklas šalia, kriaunos iš skroblo rievėtos...

Pamenu, nuotraukos gelsdamos liejo fiksažą,
knygos apmestos, dulkėtos pelėsiais dūlėjo –
riešas prie riešo, prie įdėklo durklui ir dūriui
brovėsi narsiai, klojosi takas žvirgždėtas...

Apmetė abrisus tvenkiamos upės ir vagos,
lieptais tarp jų nepabėgsiu, nespėjau, nedingsiu –
lūžo sapnai, rodos, kabantys tiltai nutrūktų,
kilo daiktavardžiais [o gal keiksmažodžiais] dienos sustumtos.