Nuuže, nušurmuliova didžiasios švintes su silkės, džiavinta šiena ir smožintos žusies smokais, griausmingy nudundėja Nauji Mety su dunguj pažirusiais ir rūki nuskendusiais fejerverkais, nurima kažna kur ore virpunčios godos... A visas švintes užbaigia aukso spindulių skara apsglobus ir dvi nedėlias „stovėjusi“ saula, išvažiuodama in leda karietu paskinkius tris karalaičius: vėju, sniegu ir šaltį. Saulai loidžiantis, su jos karietu iškeliauja ir dūšielas, katros švintem buva sugrįži namo. Dūšielas tų, katrų seni nebėr terp mūsų...
    Pietų miego spalvotų sapnų idili nutraukia duslus dunksėjimas. Pramerkus akis matū, kaip tėtis dideliu mediniu grūstuvu grūda aguonas medinėj piestoj, išskaptuotoj iš vientisos lapuočio pliauskos. Monotoniškas garsas, kaip lapšine, grait vėl užliūliuoja mani... „Dukrel, kelkis. Aisme pastikt Trijų Karolių“ – budina tėtis. Šoku grait iš lovas, pastaisu kukardu, aunuosi vailokiukus ir apsvelku čiuplais kailiniukais, mat na sena mon tėtis sakydava, kad šalčiausia žemos diena būna par Tris Karolius. Pasiėmi ryti iš bažnyčias momas parneštu pašvintintu boltu kraidelu, ainam kieman. Och, kiek čia zuikių šledų sniegi! Pre kožnų durų tėtis pokelia mani in runkų ir aš drebunčiu runkelu iš tyka, kad nepadaryč apmilkos, išdrikavoju tris tų Karolių vardų pirmutines raides, neužmiršdama da pre jų prirašyt tris kryželius. Šitas raidelas aš ju na anų metų žinu – dedukas būva išmakinis. A durų mūsų kiemi! Gi raikia užrašyt in kožnų durų adverijas: in gryčias durų, kad piktos dvosias pra jas nepraaitų, in svirna – kad geras grūdų derlius atainančias metais būtų, in gurba – kad gyvuli nesirgtų ir geru prieauglį atsvestų. A kur da vazaunės, klaima, rotinės, molkinės durys – kad koks žulikas neinslinktų... Nat runka mon insisopėja. Tėtis irgi privarga: „Nu, kitumet aš tavįs gol ju nebepakielsiu. Graity tu augi, dukrel. O, žiūrėk, dunguj žvaigždela ju sužiba – pats čėsas dūšelas pavalgydint“. Sužvarbi grįžtam abu gryčian. Oi, kaip čia šilta! Pečiuki spragsi ugnela, in rinkių garuoja puodas, a moma in užalinia stola kačioja didelį tešlos blynu. „Nusmazgok runkas, darysme aguoninius virtinius“ – pasoke moma. „Ju na sena mūsų pamilijoj yr toks palikimas: timstant, ki užsižiebia dunguj žvaigždė, verdami aguonini virtini. Teip soke mon mona moma, teip aš saku tau, vaikel, kad atsmintum, ki užaugsi...Šitas vokaras da vadinamas dūšielių išlydėtuvėm, tigi virtini volgami runkam, be jakių videlčių, kad dūšielas nesuskaliečytų“ – vis posakoja moma...
    Užaugau, pasenu, ale pometes da nepateriojau. Tikty atoja kiti laiky, kiti įstotymy, visi darby pasdore mechanizuoti. Aguonų grūstuvas su mediniu piestu ilsis sandeliuka kumpi, aguonų užsiaugint nebemožna, susieda, gyvenančia ne užu kelių kilometru kaip senobėj, a užu sienas, rozais net nepažįstam... Ir tas tris raidelas in inėjima naman nedrusu drikavot – goli nepatikt kakiam susiedui. Da paskum nudyvins ar pradės garbavot! Gi ne be tie, kaip dabar naujovišky soka, švinčių prioritety. Dabar gi svarbiausia visokie varažbitai ir, kad didžiųjų švinčių gastinčiams bumošnikuose šlomančių užtektų... Kažna ar neišsikasavos šita švintė visišky? Ar kas nors besutiks par Kūčias (ki stolas lieka nenukraustytas nokčiai) ir ar beišlydės par Tris Karolius mūsų pačių dūšielas? Et... Bet va, aguonini virtini šindij garuoja in mona stola. Ir da toj pačioj tarielkoj, iš katros vakarieniova da mona babutes ir deduky. Prošam dūšielas, pasčestavokit, išeidamos savosna buveinesna preš vidurnaktį... Iki kitų Kūčių!
 
 Adverija – durų stakta
Apmilka – klaida
Bumošnikas – piniginė
Čiuplas – mažas, išaugtinis
Drukavoti – rašyti
Garbavoti – keikti
Pamilija – giminė
Pasčestavokit – pasivaišinkit
Varažbitai – burtai
Videlčius – stalo šakutė