Tapo sieloj ramu.
Ilgesys lyg per naktį ištirpo,
Dienai, dviem — ne ilgiau,
Per atodrėkį žemė sugers.
Ir klajoju rūke
Lyg klaidindama dvasinę ligą,
It po pilku rūbu
Užkoduodama būvį sesers.
Pavargau nuo aistrų.
Pats dangus pelenais barsto galvą.
Sudėvėtas Atleisk
It lapelis pernykštis
Purve.
Ar tik mano galvoj 
Susiplakę ir juoda, ir balta?
Kuo žiemos vidury
Aš galėčiau nustebint tave?
Nužydėjom seniai.
Ar meni dar saldumą nektaro?
Kaip kupėjo sula?
Nuo būties, ne nuo vyno svaigai...
Pasėdėki šalia.
Ir tylėti kartu mudviem gera.
Sieloj tapo ramu —
Aistros rimsta, o mudu draugai.
Ir tylus trumpas Būk
Vėl pavasario vylium pakvimpa.
Apskrita pilnatis
Vėl prinokus tarp sodo šakų.
Švelniai lūpom lieti
Tarsi trokštantis gėrimo indą.
Kris, ištirps ilgesys,
Kai žinau, jog tavy aš lieku.