Ir vėl lietus langan barbena,
Dangus apniukęs, debesuotas.
Svyruoja šakos gluosnio seno,
Dar teberymančio už sodo.
 
Lietus vis lyja, nesiliauja –
Nei kas ateis, nei tu išeisi.
Liūdni lašai stiklu keliauja,
Paveikslą liūdną lange paišo.
 
Visur lietus, kiek mato akys,
Kada jis baigsis, nieks nežino...
Ir netgi vėjas, kiaurai šlapias,
Nubėgo slėptis į pušyną.