Atlapotoje sieloje
Drumsti jausmus geba vėjas,
Išnešioja žodžius
Tarsi kevalus, tarsi pūkus.
Suklūsti, ar gerai, 
Kas brangiausia esi pasidėjęs —
Juk nenori ryte
Išpustytais jausmais atsibust.
Kas dar skraba? Šratai..
Pamanyk, mintyse būta švino...
Ne, stulpų nesinešk,
Lai jie kelkraštį tyliai žymės.
Juk daugėja bailių,
Kur būties nepakėlę svaiginas.
Tūps jie tau ant galvos
Ir batus ant pečių dar uždės...
Kam tą velnią neši?
Jis tik prikiša skaudžią vienatvę...
Išdaužyti langai...
Kas nuo vyrių nukėlė duris?
O kaip snaustum glėby
Šitą viesulu ūžiančią naktį!..
Ar jėgų beturi
Troškimus savyje uždaryt?
Nei užjaus, nei priglaus...
Iš akių upeliu karštas švinas.
Dieve, duoki jėgų
Kas švenčiausia purve nesutept...
Kur gryni branduoliai?
Kažin kas suviešėjo prie vyno.
Tai pagunda saldi
Neštą velnią į griovį numest...
Tolimam tu nesi.
Kas, jei artimas liausis kankinęs?
Siaučia vėtra jausmuos —
Išdraikyti pūkai, kevalai...
Kas dabar pasakys
Ant paklodės ar kraujas, ar vynas?
Nusibodo. Velniop!
Savo pėdsakų juk nevalai...