Kaip jis kraipė galvą į šalis
Ir sukiojosi visu kūnu
Atsikratant jos prieš užmiegant,
Kaip gaudė trumputes fantazijas rytais,
Mažus pratęsimus to, ką gal sapnavo.
 
Nebemokėjo meluoti sau,
Nebemokėjo kalbėti tiesiogiai,
Paprastai, be užsitęsiančių žodžių,
Klampių tylos pauzių,
Užmerktų akių
Viduryje sakinio.
 
Tais nutrūkimais jis dėjo ženklą prie ženklo,
Pildė labirintą vidinėje palto kišenėje,
Kurį ten įsiuvo.
 
Kartais jis pamesdavo mintį,
Pamesdavo visas mintis,
Išskyrus tą, kuri buvo užrašyta,
Kuria jis gyveno.