Parašyk man laišką baltu delnu sniego
krištolo lelijom ant senų langų,
buvęs laikas miręs, tarp žvaigždynų miega,
snaigeles po vieną verkiančias renku.

Jos lašais pvirto ir per stiklą rieda,
nesuprasi, kas čia, ar dangus, ar tu,
ašarom pasruvęs per lelijos žiedus —
lango atminimais ir minčių taku.

Grįžk, dar neišeiki, nors svečiu pabūki,
laike, jau išėjęs nebūtin seniai, 
ant laukų, ant medžių baltas rūkas tūpia.

Baltą laišką rašo man balti sapnai —
vizijom nusnigo, reginiais pratrūko
mirksnis, vienas mirksnis, buvęs taip seniai.