Su mėlynųjų povų palaiminimu
šnabždėjo speigas
ore lekiantys svajonių ryšulėliai
kartu su tavo bučiniais
po mano kūną išsibarstę
metų pabaigos akistatoj
skaičiuojant  akimirkas
ištirpusiuosiuose laikrodžiuose
veidrodžiai vagia prisirpusias lūpas
ir pagaliau nebesinori bėgt
 
tyrumo vaike
tau save dovanoju
 
o nepagydoma beprotybės rūšie!
plaukų galiukuose įsisupus 
pakerti  kojas
rytmečiu  užgimus,
šokyje širdžių
 
o kvepalai
kvepia-lai
vidurnakčio nepadoriam sapne
kūnų gyly pasiklydę