Aš iš jūros jėgų pasisėmiau,
Šiandien velniškai sunki galva.
O rytoj vėl žvali atsikelsiu,
Ir raudona bus veido spalva.

Jūra suteikia didelį džiaugsmą,
Mane prausia jos sūrus vanduo.
Neapsakomą patiriu jausmą,
Nors ir graužia prakeiktas rėmuo.

Kopų smėlis man šildo krūtinę,
Jis purus toks ir minkštas kaip pūkas.
Pamirštu čia draugus ir gimtinę,
Vien tik mintys be perstojo sukas.

Baigias vasara, šąla jau oras,
Nežinia, vėl kada čia sugrįšiu.
Į bangas, šiandien tokios jos storos,
Kada vėl savo kūną įkišiu?

Aš prie jūros dažnai atvažiuoju
Pagulėt, pataisyti sveikatą.
Per bangas kaip stirnaitė šokuoju,
Geriu žalią, ledinę arbatą.

Kiek eilėraščių čia parašyta,
Kiek alaus čia skardinių išgerta.
Kiek svajonių, minčių pagimdyta,
Pažadų, meilės žodžių ištarta.

Kitąmet vėl prie jūros sugrįšiu,
Vėl čia džiaugsiuos, nauji bus planai.
Ir kaip šiemet į vandenį brisiu,
Man smagu čia pabūti vienai.

Vėjas pučia, taip švelniai gaivina,
Aš su jūra tarsi susilieju.
Glosto veidą, rankas ir krūtinę –
Esam giminės, broliai su vėju.

2006 09 17