Kai virš laukų pakyla baltas vėjas,
Vilioklio sielą nešdamas toli,
Pražysta ant langų ledų purienos,
Suskamba natos ledo pakrašty.
 
Kai vienumoj noktiurną groja stygos
ir girdis dūžiai krintančio rudens,
Vienatvės rūbu tykiai driekias gijos,
Metalo sijom lipa pažadai.
 
Sugautą angelą kankina ledo pirštai,
sparnus rakina plieno gėlėmis.
Vienatvė skverbiasi į naivią sielą
ir šliaužia rankom gijos neramiai.
 
Kai virš laukų pakyla baltas vėjas
Ir drasko angelo sparnus,
Pražysta sieloj ledo gėlės,
Vienatvės jausmas nemarus.