Tais pačiais metais aš tave
Išgimdžiau, mano gyvenime.

Mažutėliu lietpalčiu apgobtas
Atrodei panašus į žalią Gralį,
kurį anksčiau gal buvau mačius.

Buvai vienas lauke ne karys,
Kol mūšis dar nesibaigė.

Dabar naujieji eis, pasiremdami
Ramentais, lyg tavo kūną išdraskytų
Karšto oro strėlė.

Net rūkui būna per šalta, jauti,
lemtie?

Čia ta kelio atkarpa, kur klupdėme
Kitus ir guodėme gyvačių alsavimu.

O jie šnypštė, kol ruduo užsitraukė
Ilgus batus ir bandė grakščiai paeiti
Lyg gazelė.

Tave matau tik kartais ir tai knygoj,
Atrodysiu tavim viešumai, ir čia nebus
Jokių fotografijų religine tema.

Pasimatuok mane, gyvenime, toliau
Nepanašėjantis į kokią taurę.
Ir mūsų bendrą linijų baimę pakeisime
Liūdesio šoku.