saulės spindulys nušvietęs pievos rūką
akmuo paneigęs ritmingą žemės trauką
upelis tekantis iš apačios į viršų
nejau jis savo prigimtį pamirštų?..

beprotis savo pažadus pamiršęs
kunigas besimelsdamas įniršęs
žibutė sutraiškius dangoraižius didingus
vėjas nublankęs prieš virpesius ritmingus

nakties tamsoj paskendęs juokas tyras
mėnulio atspindy pašarvotas kūnas gyvas
kvailumo dovana senutei jaunai
ir gėlei vos pražydusiai bet senai

juokas perpjaunantis gerklę kregždei
smėlio takas supiltas žvaigždei
pėdsakus pametę tavo kojos
dėl ko egzistuoju, dėl ko aš aukojuos?