Mane šį rytą aplankei
Tartum norėdama išduoti
Ir mano sielą vėl jaukei,
Suteikusi jausmams klastotę.
Mane nešiojai po lankas,
Žalius miškus. Dangum bėgiojau...
Lyg gėlių puokštę į rankas
Davei paletę ir kartojai,
Kad aš tenai, kur vandenai,
Kur vėtros šėlta, šneka kopos.
Dažai man liejos mėlynai
Ir liejos jūra mano drobėj...
Bet drobės pačiame kamputy
Aš nupiešiau žuvėdros sparną,
Nes juk vis tiek norėjau būti
Savim. Nors ir po tavo delnu...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2014-12-28 23:25:29
Patiko ir man žuvėdros sparnas
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2014-12-28 20:52:53
lengvas, plevenantis
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2014-12-28 19:04:19
tegu ji lanko dažniau
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2014-12-28 15:29:51
...gražus tas žuvėdros sparnas...
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2014-12-28 13:22:21
Gražiai ištvinęs atodūsis.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-12-28 01:37:27
Įdomiai išrišta. :) Pavydžiu mokantiems tapyti. Pavydžiu mokantiems dainuoti, groti. Visko negalii žmogus, bet kažkas gali daugiau nei kiti. Va, įrodymas... :(