Nuo rudenio sode
prikritę obuolių žolėj gulės,
ir nesvarbu, kad jie sniege
iki pavasario po obelim - - -
O kai skubėsiu per pusnis
su pilna kraitele,
manasis jaudulys aklės,
kol vėl pavasaris sode atvers
žiedų pripildytas erdves.
Žaliuojantys laukai
griaustinį kvies
senyvo sodo laistyt obelies.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-12-27 23:44:56
Kitaip kažkaip, autorei nebūdingu stiliumi. Gerai. :)
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2014-12-27 22:52:39
Viltingas
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2014-12-27 22:37:08
Per pamirštus sniege obuolius nušuoliavo mintys į pavasarį ...
Vartotojas (-a): vivalavida
Sukurta: 2014-12-27 20:16:21
Jautrus eilėraštis, bet iš jo tik ir pasilieka atminty tokie žodžiai kaip obuoliai, dūlės ir aklės. Daugiau nieko nelieka... Norėtųsi akcentų, išrišimo, įtampos, energijos, kuri nušviestų kažkokią mintį ar siūlytų stebinantį pasirinkimą. Čia viso to nebuvo.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2014-12-27 17:30:41
Mielas, širdingas eiliukas