Aš siūdinaus sau rūbą iš miego,
sakiau – senatvėj sunešiosiu.
Dygsnelio aš pritrūkau vos vieno
nutrūko siūlas, gal pasiduoti?

Vieną dieną pasitiksiu mirtį basas,
kerės mane grožiu jos švelnios kasos,
kurios apsivynios mano liemenį seną
ir nusineš, kur svetima širdis rusena.

Galbūt apalpsiu, visgi būsiu senas,
jėgas praradęs nesumosiu, kas dedas,
bet jeigu rasiu akmenį žilą,
aš paaukosiu jam savąją tylą.