Nueina metai dar vieni į sapną,
Į pasaką saulėlydžių rausvų,
Į metų upę, džiūstančią ir seklią,
Išnykstančią be žemiškų krantų.
 
O buvo jie, deja, visiems tik buvo...
Džiaugsmu žymėti ar skausmo spalvomis.
Ten kėlėsi gyvent, o ten užlūžo
Keliai, grįsti šviesiausia viltimi.
 
Norėsi nenorėsi, teks lapus užversti,
Save pašvęst ateinantiems, naujiems.
Jų vakarų gaisuos, ryto rasoj nuskęsi,
Ištiesi ranką kelionėj sutiktiems.
 
Paimkim su savim, širdy ką lengva nešti,
Kas nenuguls kelionėj slogučiu.
Tada, jei netgi tektų grimzt į naktį,
Maži džiaugsmai pavirs žiburėliu.
 
Laimingi būkim žemėj meilę sėję —
Tikrai ji sužydės kam žiedu, žiedeliu.
Laimingi būkim į Naujus atėję
Dar vienu Dievo duotu laipteliu.