Brrrrrr – dzinkt –  klakst – džirrrr!!!
Reikliai skamba telefonas. Stengiuosi kuo greičiau nuvyti akis lipdantį miegą. Kam ko prireikė naktį? Laikrodis žaliai šviečia: 04.20. Pramigau... nusmelkia mintis... Ne. Man išeiginė – su palengvėjimu prisimenu. Telefonas vis nekantrauja. Paspaudžiu naktinės lempelės mygtuką. Kambarį užlieja šviesa. Užsidedu akinius, pasiekiu telefoną. Bosas. Kas dabar? Sukirba nerimas, ir aš jau ant kojų.
– Klausau?..
– Labas rytas... prižadinau... Laurai bėda... greitukė išvežė... ar negalėtum už ją padirbėti?
– O taip... tuoj einu. Kas nutiko?
 – Nežinau... paskambino jau iš ligoninės... tai laukiu.
Kas nutiko Laurai? Apendicitas? Širdis? Vakare buvo sveika ir linksma. Greičiau... kur kelnės?.. Skalbyklėj... Jėzau... greičiau. O tamsu lauke! Reikia prožektoriaus. Štai jau ir ferma. Plieskia šviesos. Jolanta darbuojasi viena. Greit velkuosi chalatą, maukšlinuosi kepurę, griebiu kibirus, švyst, švyst miltus... šiūū juodmargės!.. Raminančiai pukši melžimo aparatai, tekši iš nesandaraus krano vanduo. Retkarčiais reikliai nuaidi Jolantos balsas, ramindamas trypiančias karves. Melžimo duobėj turėtų darbuotis Laura...
– Kas jai? – laisvesnę minutę klausiu Jolantos.
– Nežinau. Greitukė tai su švyturėliais lėkė. Mačiau. – Tik tiek pasako. Nerimas abiem graužia širdis.
Bosas važiuos ligoninėn. Nekantriai laukiam vakaro ir žinių iš Boso. Praeina ir vakarinis melžimas. Bosas dar negrįžęs. Nieko tikro nežinom. Pasiekia gandeliai, kad vyras prilupęs. Netikim. Laura su Arūnu visada vis už rankučių susiėmę po kaimą vaikštinėdavo, akių vienas nuo kito neatplėšdami. Daugelis moterų dūsaudavo pavydėdamos Laurai vyro meilės ir dėmesio. Jų vaikai, vos sulaukę pilnametystės, vienas po kito iškeliavo užsienin savos laimės ieškoti ir tik porą kartų per metus aplankydavo tėvus. Jaunėlis Ernis, jau trylikametis bernaitis, augo tylus, ramus. Mėgo vienumą. Nelakstė gatvėmis su kaimo vaikais, nežaidė tamsiais vakarais slėpynių.
Kitą rytą po darbo sėdau į mašiną ir nuriedėjau į rajoną. Susikaupė nemažai reikalų. Nustūmusi šalin savo problemas ir apsipirkusi, nuskubėjau ligoninėn aplankyti Lauros. Pravėrusi palatos duris ne iškart pažinau ją. Pusiau sėdomis gulėjo lovoje. Galva apibintuota, vienas skruostas sutinęs ir pajuodęs. Pasilabinus, lėtai atsigręžė į mane ir pravirko. Priėjusi prie lovos  nevalingai suklupau ir paėmiau jos delnus.
– Kas tave šitaip?..
– Arūnas...
– Už ką? Kodėl? Negaliu patikėti savo akimis...
Tada ji pasikėlė pižamą ir aš pamačiau, kad visas jos kūnas nusėtas mėlynėmis. Vienos buvo šviežios, tamsiai violetinės, kitos jau pablyškusios, gelsvėjančios... krūtinę veržė elastinis bintas.
– Šonkaulis lūžęs... – į klausiamą mano žvilgsnį atsakė Laura. – Tai Arūnas pastoviai mane išmargindavo. Aš privalėjau visiems demonstruoti, kaip stipriai jį myliu... ir jis mane... Visi man pavydėjo šeimyninės laimės, nes nežinojo, kad namuose tarp keturių sienų ta „laimė“ virsta smūgiais ir ne tik kumščiais ir spyriais, o ir daiktų tvirtumo išbandymu į mano kuprą...
Klausiaus ir verkiau kartu su Laura.
– Užvakar nepatiko sriubos skonis, tai trenkė man iš kojos į paširdžius, o kai praradusi kvapą, netyčia atsirėmiau į jį, tai taip šveitė mane, kad atsitrenkiau veidu į krosnies kampą, o nuo sienos nukrito veidrodis ir sudužo. Skeveldra perkirto galvą. Pasipylė kraujas. Arūnas pamatęs, kad sužalota galva ir visi tai pamatys, visai pasiuto. Puolė mane spardyti šaukdamas, lygu aš tyčia pati būčiau susižalojusi.
– Ak tu, kurva! Specialiai virtai ant krosnies, kad mane apkaltintum. Taip tik ir laukei tokios progos! Kelkis padla!! Pribaigsiu tave kartą visiems laikams! Brude tu!! Per tave nėra gyvenimo! Atgrubnagė, ištižėlė... vis ne taip kaip visi, vis atbulai... visą gyvenimą neišmokai nei virti padoriai, nei vaikų auklėti, nei manęs užjausti. Brudas buvai, brudas likai. Kas tu būtum be manęs?! Patvorio šūdas! Štai toks patvorio šūdelis!!!
– Jaučiau, kaip trakštelia kažkas krūtinėj ir viskas aptemo... Pabudusi supratau esanti ant grindų. Suvokiau, kad esu virtuvėj tarp veidrodžio šukių. Skaudėjo galvą ir krūtinę. Skaudėjo visą kūną, bet labiausiai tai galvą. Pamėginau atsistoti. Ne iškart pavyko. Stengiausi prisiminti, kur mano telefonas. Iš lėto, bijodama ką užkliudyti slinkau link durų. Ant spintelės apčiuopiau telefoną ir išslinkau į lauką. Bijojau pargriūti ir pabudinti Arūną. Atsisėdusi ant prieangio laiptų, išsikviečiau greitąją. Ten jos ir sulaukiau...
– Mušdavo... blaivas?
– Ne, blaivas nemušdavo. Blaivas imdavo už rankos ir vesdavosi vaikštinėti su juo. Liepdavo šypsotis, būti „laimingai“. Girtas viešumoj nesirodydavo. Auklėdavo mane. Saugojo nesuduoti į veidą ar rankas. Kad pašaliniai nematytų mėlynių...
– Ir tiek laiko kentėjai? Niekam nesakei? O vaikai...kaip jie leido?..
– Juos irgi mušė. Užtat vos tik gavę pasus išsilakstė kas kur... Ernis vargšas dar ilgai turės vargti ir kęsti tėvą... – vėl pravirko Laura.
– Palik jį. Juk daug turi artimųjų. Mama, seserys...
– Nenoriu joms savo vargo užkrauti. Ne princesių gyvenimus ir jos gyvena. Ką, jų vyrai, manai, sutiks mane priimt?..
 Į palatą įėjo uždususi Lauros draugė ir kaimynė Rasa.
– Laba diena, – pasisveikino su manimi. – Viskas gerai, Laura. Gavau iš klebono raktus, aptvarkiau šiek tiek tenai. Pastatėm ten dujinę, pergabenom tavo ir vaiko lovas. Paėmėm jūsų drabužius. Parinkau kelis savo indus. Pradžiai kaip nors užteks. Ernis jau laukia tavęs naujoj vietoj. Va tavo rūbai, renkis. Tuoj seselė atneš tavo dokumentus, važiuosim namo.
– Ačiū tau, Rasa...
– Na, stokis pamažiukais, padėsiu apsirengti. Spyna ten gera, durys tvirtos. Jei mėgins laužtis, tuoj skambink man. Nespės išlaužti, mes greičiau atlėksim. Neverk. Seniai tau reikėjo jį palikti, o ne laukti, kol taip sužalos... Ir vaikai... kuo jie kalti, kad turėjo drebėti prieš tą tironą. Tegul save dabar spardys... pašlemėkas.
Parvažiavo Laura į naują būstą. Lūšną su geromis durimis, bet beveik be lubų ir grindų, su nuskarusiais tapetais nuo sienų. Dvi palaikės lovos, caro-maro laikų dujinė viryklė, bet puikiai veikianti. Virtuvinė spintelė išvirtusiomis durimis rodė savo varganą turinį: puodą, keptuvę, kelias lėkštes, peilį, porą šaukštų ir šakučių. Kampe stovėjo kibiras, sklidinas vandens, ir skardinis puodukas ant vinies virš kibiro. Kraupu. Laura iš širdies dėkojo Rasai už visą tą netikėtą turtą, džiaugėsi savu kampu ir tuoj ėmėsi gaminti Erniui valgį. Grįžtant Rasa priprirko maisto produktų. Vaikas, nedrįsdamas prisiliesti prie mamos, išsigandusiomis akimis sekiojo ją nuo savo lovos, kur, ant kelių pasidėjęs knygą, ruošė rytdienos pamokas. Atsisveikinant Laura šyptelėjo viena veido puse:
– Nors ir biednai, bet ramiai...
– Tik niekada nepamiršk užsirakinti durų, – perspėjo Rasa.
Taip ir pradėjo Laura naują gyvenimą. Arūnas visaip bandė susigrąžinti ją. Ir geruoju, ir grasinimais. Net pasikarti bandė. Deja... kaimynas nutraukė nuo virvės ir gerai sumetė į kailį. Supratęs, kad Laura išėjo visiškai ir negrįžtamai, ėmė juodai gerti. Prarado darbą. Ilgainiui jo sesuo pasiėmė už pagalbininką prie ūkės. Kontroliavo kiekvieną jo žingsnį, lyg mažo vaiko. Kai tik ištrūkdavo iš jos akių, tuoj pasigerdavo su senaisiais draugeliais. O Laurai Rasos brolis padėjo susiremontuoti kambarius. Pamažu pelnė jos pasitikėjimą ir ėmė jiedu gyventi kaip vyras ir žmona. Ernis pralinksmėjo, susidraugavo su kaimo vaikais. Ir vyresnieji Lauros vaikai dažniau parvažiuoja pasisvečiuoti. Pati Laura tiesiog pražydo. Veide nenyksta nuoširdi šypsena. Dirba abu, susitaupė pinigėlių ir nusipirko savo namą.