Tūpdamas erdvėlaivis įsirėmė į medžius, sukeldamas traškesį ir sūpavimą. Šakos priminė lopšį, nuo kurio mažais šipulėliais pažiro džiugesys. Sukilusios kosmoso dulkės ore atsitrenkdavo viena į kitą įžiebdamos žiežirbas, per visą planetą skambėjo tylus metalinis susidūrimų cinksėjimas.
  Merės švilpavimas ramino, kažkur viršūnėse atsiliepė iš snapelių besiveržiantys pasisveikinimai. Šurmulys blėso. „Vis dėlto papildomas svoris trukdo laviruoti", – nutylėjo mintį Timas, žvalgydamasis į meteorų kliudytą „Paukščio" sparną. Vis dėlto jie liks ilgesniam laikui. Kažkoks įkyrumas graužė Timą lyg tiesiai į akį krentantis saulės spindulys.

   Europa buvo pilna gyvybės. Žaluma spietėsi ant šakų ir šnarėjo, tarsi joje kas žaistų slėpynes. Pilkšvi smulkūs paukšteliai stripinėjo po žolyną kaip rupūžės, tik pabaidyti pakilo vienu mostu ir parodė savo buvimą. Merės akys blizgėjo, smalsu buvo, kas dar gali knibždėti šiame Jupiterio mėnulyje.
   Vien smulkūs ežerai telkšojo ant žemės, nepalikdami vietos įsikurti, todėl vienintelis prieglobstis buvo išskleistos šakos. Į žievę smelkėsi paskutiniai spinduliai, iš lapų ir vytelių susuktą guolį supo lizdai ir namelių formos inkilėliai. Visame mėnulyje nebuvo nė ženklo padarų, kurie galėjo sukalti būstus paukščiams. Naktį kosmoso dulkės laužė šviesą įvairiomis spalvomis, nebuvo nė ženklo menamų skrydžių trajektorijų, vien tik raminantis rusvas ar žaliai melsvas švytėjimas. Nameliuose švytėjimas susitelkė į darinius – pulsuojančius kristalus, matyt, buvo suneštas vidun ir nukrėstas nuo sparnų po kasdienio skrydžio.

   Merė taip ir užmigo stebėdama, kaip šiltas granato žybsėjimas užgeso į namelį įlindus sparnuočiui, dar kartais prasišviesdamas pro kedenamas plunksnas. Timas jautė, kaip pasikeitė Merės kvėpavimas, atsikėlė ir ėmėsi montuoti suvarpytą meteorų sparną. Jis nujautė – Europoje neužsibus, net jeigu Merė nuspręstų likti, jį dar traukė kosmosas.
   Rytą Merės žvilgsnį pagavo lėtai iš aukštumų besileidžianti plunksna, balta visai kaip Eris sniegas. „Gražu“, – pagalvojo. Keista trauka... pakilti, palikti šį žaliąjį rojų. Visa žolė buvo padengta plunksnų sluoksniu, pūkai pludūriavo ežerėlių paviršiuose. Tokias plunksnas galėjo numesti tik labai dideli paukščiai, o čia pažeme gyveno vien smulkūs pilkšvi sparnuočiai. Keista trauka... Merė vėl pakėlė galvą įsižiūrėdama: danguje nebuvo nė pėdsako baltumo.

   Ir taip Merė laukdavo... Į pro džiaugsmingai šlamančias lajas krentančius šviesos ruožus pasišildyti įsitaisydavo smulkūs padarėliai... bet Merė laukdavo kažko neįprasto. Ir tik sapnas sušmėžavo pro blakstienas: balti vandens paukščiai kedenosi plunksnas, turškėsi ežeruose ir virto žmonėmis. Balti vandens žmonės stebi juos, sutupia aplinkui ir virsta paukščiais, globoja per naktį. Plačiau prasimerkė – išskrido! Kažkur į kosmosą, jeigu Timas būtų matęs, įspėtų kryptį. Berniukas snaudė pasirėmęs į „Paukščio“ sparną.
   Netikėjo Timas baltaisiais paukščiais virstančiais žmonėmis. Gal ir buvo kažkokie padarai, kurie numeta plunksnas, bet nelabai rūpėjo jam šitas klausimas. Atslinko aušros, kai vaikai braidydavo po žolę ieškodami bent vieno pūko, bet nė ženklo, kad čia tupėjęs padaras, nesimatė.

– Tavo paukščiai migravo, mums irgi reikia išskristi, – Timas rado priežastį užvesti atnaujinto erdvėlaivio variklį. – Matyt, Europoje vyks kažkas negero.

   Ir iš tikro po Europą pasklido kažkoks šaltas rūkas. Merė bijojo matyti, kaip vešinčią planetą niokoja šaltis. Kažkada Eris irgi galėjo būti žaliuojanti, bet sustingo... ornamentuota ledu ir apiberta žėrinčiu sniegu ji vis dar buvo žavi... galbūt visos planetos pasiekia laikotarpį, kai garsai, spalvos užslopinamos, kol planeta sustingsta ištisai erai.
   Balti skraiduoliai rado sau kitą planetą ar luitą – kažką jaukaus. Merė norėjo paskui juos pasekti, bet jeigu pamatytų iš tikro tokius, kokie yra, turbūt nebeliktų to keisto žavėjimosi ir traukos. Merė norėjo patvirtinimo, kad paukščiai išgyveno planetos transformaciją, nieko daugiau – užtektų užuominos. Ir ji tikėtų, kad balti padarai ant tolimiausio luito purenasi plunksnas, klegena snapais ir lesa kosmoso švytėjimą, o kartais lyg netyčia atvirsta žmonėmis.
   Europos žaluma vis dar švytėjo glostoma spindulių. Kažkur drevėje buvo paliktos Merės surinktos baltos plunksnos, ir buvo gaila suvokti, kad štai ir švilpavimas medžių lajose pradings. Baltas erdvėlaivis kilo viršun kaip vienas milžiniškų paukščių, žerėdamos pasklido dulkės, ir daugiau jokio garso.