Baltas sniegas po kojomis girgžda
ir sugroja man tyliai natas,
nuskaitytas iš vasaros žvirgždo,
subarstytas į tako pėdas.
Baltas sniegas man — muzika, sapnas
iš vaikystės laimingų dienų,
jis man amžiną paseka pasaką,
joj Kalėdų žvaigždės vis einu.
Gyvulėliai nakčia ten prabyla,
šuliny vėl vanduo mums pavirsta vynu,
ir Kalėdų seneliai atkilę
beria dovanas mums iš didžiulių maišų.
Begalinės mums dovanos baltos
iš žiemos purių kailinių,
ir jos kaukės kaip vaikas nekaltos
juokias verkia balsu juokdarių.
iš pūgų, iš ledinių karūnų,
iš sniegų sidabrinių šilkų
šaltis stato vis laikiną rūmą,
kol saulutė sugrįžta ratu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-12-26 21:47:08
Šįmet lėtai stato tas šaltis. :) Manding, kad kuo toliau, tuo lėčiau statys. Bet geriau nei Ledynmetis :)
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2014-12-26 10:24:34
Mieli prisiminimai... Ir žingsnių girgždėjimas, ir dovanos baltos... Gražu.