Santrauka:
Kalėdos, o man norisi rašyti apie rudenį...
... ir kada rytas, iš miegų nubudęs,
Pažers rieškučiom miško obuolių,
Ateis ruduo –
Šiek tiek pavargęs, rudas,
Su paskutiniu pievų drugeliu,
Kuris nutūps į žolę, lyg į mirtį,
Nes galbūt rytą ją pakąs šalna.
Ir kylantys nebegalės pakilti,
Ir žydintiems jau bus žiedų gana,
Ir praeitis tarytum lapai išsimėtys...
.........................................................
Tik darsyk raudonai pražys erškėtis
Lyg paskutinė tavo dovana.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2014-12-26 15:45:06
Pasiimsiu dovaną...greit ratas sukasi- nespėsim pajust, kai kitos dovanos rudens kris...o dabar dovanų - snaigių baltą šokį :)
Vartotojas (-a): vaidilutė
Sukurta: 2014-12-26 15:06:36
Gražu, labai gražu
Vartotojas (-a): Viltenė
Sukurta: 2014-12-26 13:10:30
Šiltas .Gražus.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2014-12-26 10:57:14
Žodžiai, ištryškę iš labai gilios, tyros ir neišsemiamos versmės.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2014-12-26 10:33:56
Reikia tikėti, kad dar ne vieną rudenį rudą, jums dovanos raudonai žydintį erškėtį...
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2014-12-26 07:35:34
Tobulai skaudi neišvengiamumo samprata. Paskutinė dovana tampa pati gražiausia ir brangiausia.
Ruduo sugrįžta, o erškėtis vėl pražysta... Neišeik.