Užsimiršimas... buvau snaigėmis –
pūkeliais išnešiotais dirvoje.
Išsikerojo skaidrus įšalas,
pagavęs spindulį...
Švarus žerėjimas,
susemtumei, jeigu ne dilgčiojantys pirštai.
Aš pamiršau, kaip buvau sniegas.

Balti spygliukai erdvėje,
kristalais pasidengiantis metalas
nuo gatvėj besitiesiančio žibinto
iki talpaus arbatinio šaukštelio
pažėrė šaltos laimės...
žiežirbos ugnelių...

Tik šilumos bijau – dar ištirpintų...
Žavus pavasaris paliejo gintaro –
šviesos daugiau, šviesos, kad tiek nesuturėsi!
Ir šitą formą mėgstu, ne vien tik ledą aižintį...
Virtau drėgme, priaugusia prie padų,
varlėms, išlipusioms į sausumą pavėsiu,
kol į mane vėl susigers balčiausi debesys.