Dvi sėklas sau gyvenime pasėjau. 
Šitaip žiūrėjau, laisčiau ir tręšiau! 
Smagu – gyvenimas dar nepraėjęs. 
Nuo žavesio man darėsi šviesiau

Kasdien su jom ir aš kartu spindėjau,
Dienom ėjau į jas jausmų laiškais.
Ar jos įžiūri, to nepastebėjau,
Bet vesdavo pražydusiais takais.

Jos kvepia gardžiai šviežiu cinamonu,
Gražiausiais rojaus–žemės augalais
Ir žiedlapių naiviu rausvu gaivumu.
Žaviuos kasdien jų krautais pumpurais.

Per šaltą liūtį ar šalčiausią pūgą 
Žiedai man skleidžiasi plačiai plačiai. 
Nebijo nieko, šypsos nepabūgę 
Žiemos šaltos. Nesvyra man pečiai.

Dangaus jūs gėlės esat, mano dukros! 
Visatoje – brangiausia dovana. 
Ir pildosi svajonės. Aukit kuklios. 
O aš esu jus mylinti mama.