Ant jos veido ir sušalusių rankų pro vitražus krito platus šviesos takelis... Rodės, kad tai Angelas Sargas ją lankė, nupūsdamas nuo ikonų mažais sūkuriukais žemyn smulkias dulkeles ir užpildydamas šviesa jos užmerktas akis...
Ant išbalusio jos veido ir sušalusių rankų pro vitražus krito ryški rytinė saulės šviesa:
— Dieve, tavo Angelas ir vėl mane lanko...
Jaučiu jį, toks šiltas ir lengvas
Jo prisilietimas prie mano vokų...
Nepaleisk tik, Dieve, mano rankų.
Neleisk man išsigandus ir vėl atmerkti akių...
Taip gera, taip gera būti užsimerkus...

„Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų."