Jei iki šiol aš guodžiau nelaimingus,
Kodėl manai, kad skriausti aš galiu?
Gal kad žiema, o už langų nesninga –
Keliai laisvi, bet aš neieškau jų?
Kad nepalengvinu sprangaus vienišiaus būvio?
Kas antrą dieną nerimtai kalbu?
Parodau smailą dvišaką liežuvį
Ir tau drąsiau kentėti tarp kaltų,
Tarp pasmerktų, baustų ir nukryžiuotų.
Tiki, kad moteryje kiekvienoj nuodai?
Nejaugi kaukė veidas ašarotas?
Nors ateinu kas rytą, tau – mažai...
Patyrei alkį? Nuoskaudą? Pavydą?
Prisipažinki, kuo čia aš dėta?
Jei buvimu savu tavęs nei kiek negydau,
Ką keis vieta, ką keis tiksli data?
Tarp mano įrankių nei pjautuvo, nei kūjo,
Tik sieloje kaip įdagas patyrimo žvaigždė.
Bet viskas buvo, buvo ir pražuvo...
O tu tikėk, pagyk ir nesopėk.
Tegul nukrinta nuo galvos erškėčiai,
Lai nepūliuoja stigmos nuo vinių rūdžių.
Pagydo žodžiai, jeigu sielą liečia.
Ar per mažai aš pasiunčiau tau jų?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2014-12-19 15:32:32
Žodžiai gydo, žodžiai žeidžia... o kartais ir pasotina... dvasiniu penu.