Prisiskraidžiau. Tupiu dabar ant laktos.
Mintu sėkmingai pusę amžiaus trupiniais,
Nes patirtis - labai sunkus balastas.
Bandysi kilt, bet jis tave įveiks.
Sparnai nelūžo. Išsišėrė plunksnos
Ir nužymėjo takelius pūkai.
O debesų kalnai prie horizonto dunkso
Lyg nuolat erzintų:" Gali, bet neskraidai..."
Tikrai norėčiau, kad nors vieną rytą
Naivi atbusčiau ir be patirties,
Kad vėl išdrįsčiau kilti ir skraidyti,
Dėl trupinių ir plutų netirtėt.
Žinau - nedrįsiu. Baltas visas kiemas
Nuo išbyrėjusių ir plunksnų, ir pūkų.
Nuleidžiu vėl rankas, kurias buvau aukštai iškėlus.
Kapituliuoju. Neskrendu. Tupiu.
Kodėl? Žinai. Ir tu turi balastą
Ar saldžią šaknį, už kurios laikais.
Juk ne kiekvienas skrenda, ataugom kas plazda.
Mane paraginęs o pats ar pakilai?