Kartais taip nutinka, kad ima ir pasikartoja kažkas iš praeities, kas, atrodė, seniausiai užmiršta ir visai nebesvarbu. Prancūzai sako deja vu. Nebūtinai atsikartoja  taip pat, paraidžiui – sugrįžta tik nuotaika, jausmas, vėl sukeltas kokios smulkmenos, atsitiktinai panašiai susiklosčiusių aplinkybių.
Jau buvau prastypusi mergiščia, bet į mokyklą dar nėjau. Iki tol pinigus, ir tai dar ne visus nominalus, nes dideli pinigai į mūsų namus neužklysdavo, buvau tik mačiusi – kai mama pedantiškai kasdien juos skaičiuodavo ir suvesdavo balansą, kiek tą dieną gavo (jei iš viso gavo),  kiek išleido, ar sutampa skaičiai ant popieriaus su piniginės turiniu. Aš juos net pačiupinėdavau, perskaičiuodavau, bet jie nebuvo mano ir neturėjau jokio supratimo, už kokį pinigą ką galima nupirkti. Nebuvau godi, nesvajojau turėti jų daug, tik žinojau, kad kilogramas žalių kaip agrastai ledinukų kainuoja 98 kapeikas, o jei pirkčiau kakavines pagalvėles, prie rublio reiktų pridėti dar 20 kapeikų. Žinojau, bet toliau ledinukų mano svajonė nesiekė, o ir ta pati buvo neįgyvendinama, tai dėl jos nė  nesigraužiau, kol vieną dieną mūsų kieme radau rublį, gulintį ant takažolių, tokį aiškiai matomą, šviesiai gelsvą ant tamsiai žalios.
Kurį laiką spoksojau netikėdama, paskui paėmiau norėdama įsitikinti, ar banknotas tikras. Stebino tai, kad pinigas buvo sausas, nors žolė rasota – matyt, čia atsiradęs vėliau, negu auštant nukritusi rasa.
Tai bent buvo galvosūkis, kas galėjo pamesti tokį ankstyvą rytą? Nešiausi rublį į vidų, perklausinėjau visų namiškių, ar nepametė, dėdę Juozą net iš miego prikėliau – visi išsigynė, tik man įtarimą kėlė kažkokia gudri dėdės šypsenėlė.
Bet juk niekas svetimas po mūsų kiemą nevaikšto! Ką man daryti? Pasitarę šeimynykščiai nusprendė, kad galiu pasilaikyti rublį sau ir nusipirkti ką panorėjusi. Žinoma, ledinukais kelias dienas kvepėjo visas kiemas; nuskriaustų nebuvo.
 
Prieš porą dienų ėjau iš „Maximos“, stumdama vaikštynę su įprastiniais pirkiniais, dar papildomai susigundžiusi saujele „Kregždučių“, nes buvo nuolaida sveriamiems saldainiams, o Kalėdos jau čia pat. Lentomis grįstos aikštelės, kur vasaromis būna sustatomi staliukai po ryškiaspalviais skėčiais ir geriamas alus, plyšyje tarp daugybės įstrigusių ir taip šiukšliadėžės išvengusių nuorūkų pamačiau kažką blizgantį. Apžiūrėjau pasilenkusi – litas! Pamėginau iškrapštyti pirštu, nepasisekė. Susiradau rankinėj tušinuką – taip pat per storas. Žirklutės pasirodė tinkamos, iškrapščiau monetą, nubraukiau dulkes ir tik tada pakėliau akis, lyg ieškodama, kieno pasiklausti, ką man dabar su tuo išgelbėtu litu daryti. Matyt, tas vaizdas atkreipė praeivių dėmesį, kol aš triūsiau krapštydama įstrigusį pinigą, prie aikštelės tvoros besąs susirinkęs būrelis žmonių: trys berniukai, nuoširdžiai besidžiaugiantys mano sėkme, ketvertas į užuovėją parūkyti atėjusių jaunikaičių iš tame pačiame pastate įsikūrusių biurų ir tiek pat ryškiai dažytų, taip pat rūkančių mergelių, žvelgiančių į mane su neslepiama panieka, dvi pagiežingos pensininkės ir bomžas – pernykštis mano pažįstamas garbanius (vaje, koks sumenkęs!).
Sutrikau. Ištiesiau delną su litu žmonių pusėn ir paklausiau:
– Gal kuris iš jūsų pametėt?
Jaunimas nusisuko, vaikai papurtė galveles, pensininkių akyse įsiplieskė pyktis – klausinėja dar mat, juk vis tiek neduos, nenormali kažkokia. Bomžas linksmai šypsojosi.
– Tai bus mano laimikis, – pasakiau – Pasidėsiu nacionalinės valiutos  atminimui.
Publika ėmė skirstytis. Bomžo veide sparčiai geso šypsena, jis neatitraukdamas akių su tokia neviltim žiūrėjo, kaip litas tuoj tuoj dings mano kišenėj, kad aš neištvėriau ir jam jį atidaviau. Šypsena grįžo. Nuo dūšios padėkojo žmogus ir nustraksėjo atgal į „Maximą“. Įdomu, ką jis už tą litą nusipirks? Nors sek iš paskos pasižiūrėti. O gal tik to lito tetrūko iki išsvajoto pirkinio?
– Kvailė! – nueidamas per petį mestelėjo vienas šiuolaikinių berniukų. O man pasidarė linksma, šypsojausi eidama iki pat namų ir dar šį rytą. Taip gera buvo atsiminti pokario vaikystę, svetimą rublį, betgi galintį išpildyti nepretenzingą vaiko svajonę, ir babūnės stalčiuje dėželėj tarp sagų užsilikusį tarpukario litą.
Negaila to rasto ir atiduoto pinigo, vis tiek jo dienos jau suskaičiuotos. Jis savo misiją atliko, ne mažiau kaip vieną žmogų trumpai akimirkai tikrai padarė laimingesnį. Gal ir ne tą vieną – teigti negaliu, nes neturiu įrodymų.