Smėlio laikrodis

Ar jauti, kad būtis vis dažniau slopiai kužda: „Ne tavo...“?
Atminimų gausoj į rytojų nelieka krypties,
O atbudus manai vieną dieną dar dovanai gavus,
Nors ir ta iš delnų tarsi smiltys po kojom byrės.

Kai žiūri pavymai į gyvenimą, jis lyg už stiklo —
Dingo skonis, kvapai. Kur ant odos vagų bučiniai?
Ar tai maisto daugiau, ar tai alkio visai nebeliko?
Nuo laukinės obels buvo skanūs kadais obuoliai...

O dabar? Jau sotu — juslės kratosi siūlomo visko.
Atiduotum turtus užu alkį žalios jaunumės.
Ko esi kupina? Ašarėlė išsprūdus sutvisko.
Ar nuo šitos drėgmės į Anapus keliai nedulkės?
Nijolena

2014-12-17 06:48:00

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2014-12-17 22:28:31

Pabaiga super

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2014-12-17 22:25:44

Ir man laukinė obelis labiausiai „užkliuvo“ :).

Vartotojas (-a): Vlabur

Sukurta: 2014-12-17 16:03:33

...visada smalsu skaityti kūrinį, kurio bent pavadinimas atsišaukia savųjų eilių sąraše.
Atminimų gausoj į rytojų nelieka krypties – gal atmintis jau savaime turi savąją kryptį?
Nors džiaugiuosi ir tais autorais, kurių kūryba skalsi prisiminimais apie ateitį. Sėkmės! 

Vartotojas (-a): daliuteisk

Sukurta: 2014-12-17 12:09:01

"Nuo laukinės obels buvo skanūs kadais obuoliai..." 

Tuo visa esmė  pasakyta ir nėra kaltų, tiesiog apleidžia gyvenimo džiaugsmas, blunka spalvos, tyla garsai. Taip senatvė mėgina apsisaugoti nuo per sunkios naštos, bet mainais gauna ramybę, išmintį, kantrybę...