Ar jauti, kad būtis vis dažniau slopiai kužda: „Ne tavo...“?
Atminimų gausoj į rytojų nelieka krypties,
O atbudus manai vieną dieną dar dovanai gavus,
Nors ir ta iš delnų tarsi smiltys po kojom byrės.
Kai žiūri pavymai į gyvenimą, jis lyg už stiklo —
Dingo skonis, kvapai. Kur ant odos vagų bučiniai?
Ar tai maisto daugiau, ar tai alkio visai nebeliko?
Nuo laukinės obels buvo skanūs kadais obuoliai...
O dabar? Jau sotu — juslės kratosi siūlomo visko.
Atiduotum turtus užu alkį žalios jaunumės.
Ko esi kupina? Ašarėlė išsprūdus sutvisko.
Ar nuo šitos drėgmės į Anapus keliai nedulkės?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2014-12-17 22:28:31
Pabaiga super
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-12-17 22:25:44
Ir man laukinė obelis labiausiai „užkliuvo“ :).
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2014-12-17 16:03:33
...visada smalsu skaityti kūrinį, kurio bent pavadinimas atsišaukia savųjų eilių sąraše.
Atminimų gausoj į rytojų nelieka krypties – gal atmintis jau savaime turi savąją kryptį?
Nors džiaugiuosi ir tais autorais, kurių kūryba skalsi prisiminimais apie ateitį. Sėkmės!
Vartotojas (-a): daliuteisk
Sukurta: 2014-12-17 12:09:01
"Nuo laukinės obels buvo skanūs kadais obuoliai..."
Tuo visa esmė pasakyta ir nėra kaltų, tiesiog apleidžia gyvenimo džiaugsmas, blunka spalvos, tyla garsai. Taip senatvė mėgina apsisaugoti nuo per sunkios naštos, bet mainais gauna ramybę, išmintį, kantrybę...