Ar jauti, kad būtis vis dažniau slopiai kužda: „Ne tavo...“?
Atminimų gausoj į rytojų nelieka krypties,
O atbudus manai vieną dieną dar dovanai gavus,
Nors ir ta iš delnų tarsi smiltys po kojom byrės.

Kai žiūri pavymai į gyvenimą, jis lyg už stiklo —
Dingo skonis, kvapai. Kur ant odos vagų bučiniai?
Ar tai maisto daugiau, ar tai alkio visai nebeliko?
Nuo laukinės obels buvo skanūs kadais obuoliai...

O dabar? Jau sotu — juslės kratosi siūlomo visko.
Atiduotum turtus užu alkį žalios jaunumės.
Ko esi kupina? Ašarėlė išsprūdus sutvisko.
Ar nuo šitos drėgmės į Anapus keliai nedulkės?