Santrauka:
Kuo labiau tolsti nuo vaikystės, tuo dažniau mintimis ten grįžti...
Sugrįžtu vėl prie vaikystės upės.
Senasis lieptas rymo kojom nutašytas.
Pakrančių ajeruose laumžirgiai sutūpę.
Boluoja nuo rūkų pakirdęs rytas.
Čia netoliese stovi mūsų gryčia.
Mes prie pat upės, mes su ja gyvenom.
Kasas pamerkę vandenin žilvičiai,
Kaip gaila, kad ir jie paseno.
O sietuvoj lydekos plaukia.
Matau, kaip gano aukšlių būrį.
Sukrykščia antys virš palaukės.
Nuo pat vaikystės upė mus užbūrė.
Paupio takeliais kojos pačios neša.
Mums upė buvo kaip šventovė.
Mylimus vardus pakrantės smėly rašėm,
Na tai kas, kad juos banga nuplovė.
Per naktį čia baltom lelijom lijo.
Vanduo visai nebuvo šaltas.
Šaknim lelijos stovi susiviję.
Vanduo skalauja akmenėlį baltą.
Nuoga įbrisiu aš į vandenį ledinį,
Kai už žalių miškų diena nukrykštaus.
Žinau, išplaukia vakarais undinės.
Ir šoka pievoje tarp vingiorykščių.
Su sena valtele tolyn išplauksiu.
Drieksis vandeniu žali laumių plaukai.
Ir kuždės man ajerai į ausį:
— Jūs buvote upės vaikai....
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Viltenė
Sukurta: 2014-12-16 18:32:12
labai gražu, net susijaudinau :(
Sveikinu!
Vartotojas (-a): vaidilutė
Sukurta: 2014-12-16 12:10:24
Gražiai apdainuota mūsų Kriauna