Šį kartą mano noras egoistiškas ir paikas,
Nors kilęs iš geriausių paskatų.
Jau nesiryšiu bemaldauti laiko,
Jeigu sopėsi šitą laiką tu.
Neašaroju lyg sausai išdžiūvus – 
Dabar silpnumas būtų negražus.
Jausmai ir mintys alma, verda, srūva.
Pilnatvę jautusiems atsiveria dangus.
Atplauksi debesiu? Sakyk, tikrai atplauksi?
Neišsiskyrėm, o aš jau ilgiuos...
Padovanosi man purienų auksą
Ir nedrėkinsi šieno pradalgiuos?
Tu neišnyksi. Tu tiesiog pasklisi –
Vaikuos, vaikaičiuos, savo darbuose.
Numesk man lašą iš buvimo viso,
Tačiau ne pabaigai – tai bus nauja pradžia.
Kada į nebūtį žiūrėsiu jau be baimės,
Lyg pakviesta užeiti į svečius.
Kaip tik vaivorykštė už drebulyno baigias
Ir laikas baigias. Ar dėl to liūdžiu?
Ne, nesakysiu. O ir tu neklausi.
Kam virpint orą? Aišku be kalbų.
Atplauksi debesiu? Švariai mane nuprausi –
Pakol minčių neliks liūdnų, pilkų, juodų.
Kiekvieną kartą, kai plačiai šypsosiuos,
Jau nieks neklaus: „Gal laikas į Žiegždrius?..“
Aš atsiminsiu, kaip atleist ligotam,
Nes juk žmogus yra tiktai žmogus...
Gal tu nuplauksi ten, už horizonto
Arba palanges tarškinsi nakty?
Mes susitiksim. Tai šiek tiek užtrunka,
Bet aš žinau, kokia esi kantri...
Paleidžiu. Skrisk. Draugystė, meilė – laisvė.
Jau daug patyriau, dėsnius suprantu.
Mes juk susitariam – atskrisi, nusileisi
Ant mano skruosto dideliu lašu.