Tiek neišpasakosiu tau, kad tu užmigtum,
Reikėtų dar daugiau pasaulių ir tylos,
Aš negirdžiu savęs, kai įbrendu į lietų,
Ir neiškylu, laukiu - gal nustos.

Suvytęs stiklas, raižydamas tamsą,
Pasislepia ir snaudžia už akių,
Prisiliečiu – jaučiu – naktis sušyla
Ir vėl tą pačią pasaką seku.

Lietaus barbenimu, atodūsiais, be žvilgsnių,
Įkalinti tamsoj – ir uždaryti virpesio kalėjime,
Ar tu tikra, kaip tikras būna šaltas sniegas,
Ar tu tikresnė tiek, kiek man jau nereikėjo?

Mes susitinkam, prasilenkti tyliai,
Kai žodžiai gimsta, kalbantis akim,
Aš tau paseksiu pasaką apie lietaus gimimą -
Mano tikrovei vėl išsivaduoti iš kančių.