Tavo kelnės šlama nuo šalto vakaro vėjo. Priešais lėtai leidžiasi didelė snaigė, apšviesta oranžinės lempos. 
Giliu atodūsiu atlaisvini savo plaučius nuo dūmų.
Lauki.
Maža, smilkstanti švieselė labai karčiai leidžiasi gerkle.
Atodūsis.
Laukimas kartojasi periodiškai.
Dūmai neskubant kyla į gatvės žibintus ir jų šviesoje sklaidosi. Po dūmais raitosi snaigės.
Viena po kitos. Lėtai.
Lauki.
Žiūri į parduotuvės kampą su viltimi, kad tuojau pamatysi iš už jo pasirodantį siluetą.
Nieko nėra.
Šešėlį, slenkantį tavęs link.
Nieko nėra.
Jauti, kaip tada tavo veide iš po horizonto kiltų šypsena.
Nieko nėra.
Kažkas išlenda.
Tai tik atsitiktinis žmogus.
Atsitiktiniai žmonės kartojasi visai kaip laukimas.
Kartumas gerklėje.
Atodūsis.
Galvoji apie tekstą, kurį dabar parašytum ir pavadintum „Laukimas“.
Vėjas tau primena, kad dabar žiema.
Lauki.
...
..
.
Atrodo, kad galbūt nieko nevyksta.
Paprasčiausiai tylu.
Vėjas pučia. Šalta.
Sninga.
Rūkai.
Ir lauki.
Nieko išties ir nevyksta. Maži nereikalingi dalykai, kurių visumą bandai įprasminti, kad laukimas nebūtų toks nuobodus.
Atodūsis.
Pažiūri į parduotuvės kampą. Su viltimi.
Iš už jo pasirodo siluetas. Šešėlis, slenkantis tavęs link. Jauti, kaip tavo veide iš po horizonto kyla šypsena.
...
..
.
Reneė atsisėda ant knygyno laiptų ir paprašo cigaretės. Ji įsiklauso į smilkstančius tabako lapus, pastebi, kad vėjas kanda, kad dūmai sklaidosi apšviesti oranžinės gatvės žibinto šviesos ir kad po jais labai gražiai raitosi kelios snaigės.