Tėviškes rytas iškyla vis sapnuos,
matulas sodas, svirtis ir senas klevas.
Mintim dažnai sugrįžtu jon,
gal židiny ugnis tebeskūrena.
Pražydi obelas baltai baltai
palinkusias šakas vis ties unt saulu.
Matula, kur tava vaikai,
kal užužėla nemindžiati takai?
Senam klevi ūbauja pelėda,
iš nama – samanoti pamatai.
Suspaudžia širdį, kad nebėra nieka,
kad nuraškyti pavasaria žiedai.
Svirtis sena, sena kaip ir senola,
tik vėjas rauda unt senų šakų.
Aukštan kalnaly senai  atgulus
ir laimina vaikus sapnuos.
Užgęsa židinys, nebeskūrena,
pražyla obelys baltai ir radasta.
Takelis tėvišken taks senas senas,
Matula, kaip tava skara balta.