Tu būk, pasauli, man knyga dar neskaityta
ir savo rašmenis gyvybės šiluma paversk,
alsuos dangus, žibės žvaigždė iš tyko,
kai paslaptys man tavo tarsi skrynios atsivers.

Priausta ten, prisiūta laiko drobių,
pridėta išminties, jausmų ugnies,
ir aš nešu ten savo mažą dovį
ir vis semiu aš širdimi iš šulinio gelmės.

Kur amžių žingsniai ilsisi nutilę,
kur dar randu kelius ir kryžius, ir kapus,
jaučiu, kaip dabartis tarp pirštų dyla,
kaip ją praryja praeities šešėlis toks tamsus.

Ir klausiu dabarties, ar dar esu, ar būsiu,
ar aš buvau bent dulkė kelyje,
tai tu, Aukščiausias, viską savimi nupūsi,
o aš einu kaip basas piligrimas į tave.