Ir vėl leki, pakilęs gruodžio vėjau,
Putojančias bangas iškeitęs į krantus.
Žmonėms tiek baimės, nerimo pasėjęs,
Laukinio žirgo primeni karčius.
 
Atėjo laikas tau save parodyt,
Pūgoms atkelt plačiai visus vartus,
Sušokt šių metų paskutinį šokį,
Prieš pasitinkant išdidžiai Naujus.
 
Tavam kely ne tik dangus pajuodęs,
Jo sunkūs debesys tarsi žaislai.
Ir žemė, vos pažinus pirmą gruodą,
Paklūsta tavo šėlsmui nuolankiai.
 
Iššluok, išnešk aukštas pilis tuštybių,
Paikus pelus veidmainiškų kalbų,
Tik nepaliesk jaukių namų, sodybų
Ir miško eglių, žaliuojančių pušų.
 
Sugrok Bethoveną vidurnakčio vargonais,
Apsnūdusius gyvenimui prikelk,
Juk reikia nusipraust audringo vėjo šuorais,
Kad priekin sugebėtum vėlei žengt.