Skardūs vaikų balsai ir šėlionės,
Ir tie žėrintys lašiukai ant žolės vakare,
Pirmasis dirstelėjimas, kvatojimas,
Bet viskas viskas jau praeityje...

Nors tolstantys kvatojimai, bet tebelydi
Mūsų sielas prie senojo „Bubilo“ tvenkinio,
Prie gyvojo vandens ir tebežybsinčių
Vandens pėdsakiukų ant mūsų pečių...

Nors tolstantys, bet dar tebelydintys:
Ar Meilė, ar gailestis, ar nerimstantis širdies virpulys...
Bet lig šiol, lig dabar tebeliepsnoja
Užsidegimas, aistra, svaigulys...

Užsibuvę svečiai...
Atsisveikinu —
visi kada nors juk išeina.
Nepasilieka.
Pasilieka tik Dievas,
Tikėjimas, Viltis ir Meilė.
TIK
Gražiausios akimirkos ne praeityje, o širdyje
Panyra ir išnyra, panyra ir išnyra,..
BET
Su kiekvienu gaiviu atodūsiu...