Mano paviršiai tavęs neatspindi,
Mano gelmė jau tavęs nenešioja.
Argi kas sakė, kad būsim laimingi?
Sklęsim, o debesys liks mums po kojom?

Saulė pakilo ir sapnas pasibaigė,
Nežaižaruoja jau deimantais rasos...
Išsižadėjau karalių ir didvyrių — 
Siela nuo vakar Anapily blaškosi...

Tai paskutinis lemtingasis žiedlapis,
Kurs prietaringai šnabždėjo nemyli..
Lašas, toks gyvas, toks karštas nusirita.
Reiškia, kad viską, kas šventa, ištylime.

Ar mudu esam seni sutuoktiniai,
Aistrai nublėsus kur dubenis daužo?
Būkim kas sau. Tu manęs nenuvylei,
Viskas, ką siūlau — jei nori, būk draugas...

Gerbki žodžius, dar daugiau — nutylėjimus,
Nepriekaištauk, jog abudu senėjame,
Lašas nektaro tik vienas išliejamas.
Sėsk, paklausykim, ką ūžauja vėjas:

Kartais jis suneša smiltis į kopas,
Kartais jis kopas nupusto į plynę.
Meilė tikra neapkęst neišmoko,
Meldžiamės jai, jeigu tokią pažinę...

Nebesišlieju. Lieku ten, kur buvusi.
Aistros per silpnos, mane kad pakeltų.
Bus po euforijos laikas graudusis — 
Du nelaimingi, nei vienas nekaltas.