Mes skubam, bėgam, barstome gyvenimą.
Pasiekt visas viršūnes norim kuo greičiau.
Ir mylimas akis pamirštam, nerimas
Naktim sukausto protą. Sakai – pamiršau,
 
Kad gyvenu tik kartą šiam pasaulyje,
Užsupo pilkos dienos, rūpesčių našta.
Juk nesunku žvilgsniu sušildyt. Kaulijam
Glamonių trupinėlius. Tai tikra tiesa!
 
Ir kaip išbėgt iš rato susipynusio –
Rutinos, įsigėrusios iš tų dienų?
Lyg svetimi, petys į petį trinamės.
Švelnumo nebijok ir dar gyvų jausmų.
 
Te šiltos rankos apkabina mylimą,
Priglaudžia prie savęs kiek galima tvirčiau.
Juk bėga laikas ir šita akimirka
Prabėgs kaip metai tie. Gailėsis – praradau
 
Tą spindesį akių, jausmus pamiršusi,
Kada skambiausios natos iš tavos širdies
Lyg lengvas vėjas lies, tave apgirtusią.
Šnabždėk švelnius žodžius ir jis tave girdės.