Ištverti gyvenimą (11)

Keletą dienų lijo, Polis nesirodė ir Agota jau pagalvojo, kad išgirdęs viską apie saviškius, jis daugiau nebeateis. Buvo įpratusi prie tų pokalbių ir dabar, pakėlusi akis nuo knygos, vis pasidairydavo pro tujos šakas į gatvę, ar neateina kas – tokia pažįstama eisena, ir labai nudžiugo, kai sykį, išėjusi ant priebučio, rado Polį jos belaukiantį – atėjęs pasiteirauti, kas nutiko kitiems mokytojų namo gyventojams, kad grįžęs jų neberado, ir Agota pasakojo toliau.
 
Praėjo keleri metai. Magdalenos anūkė Vilytė taip pat baigė mokyklą ir įstojo į Universitetą, bet greit suprato, kad negerai padarė, palikusi mamą  vieną, reikalingą nuolatinės globos, todėl nusprendė mokytis neakivaizdžiai ir grįžo į mokytojų namą.
Visi Jonės vaikai baigė aukštuosius mokslus, pirma Tadas, tuomet dar studentas, paskui ir Justina sukūrė šeimas, bet į miestelį negrįžo, tik vasarom mokytojų namas suskardendavo vaikiškais balsais, kai Justina atsiveždavo savo dukrelę, o Tadas visus keturis – tris sūnelius, kurių vyriausiam jau sukako aštuoneri, o mažiausiai, tėvo mylimiausiai princesei Eglutei, dar tik vieneri.
Jonė lengviau atsikvėpė, nebereikėjo su visų miestelio studentų tėvais susidėjus pinigus bent porą kartų per mokslo metus samdyti kolūkio sunkvežimį, kad  nuvežtų į Vilnių bulves, raugintus kopūstus, dėžių dėžes su stiklainiais, užpildytais visokiom miškų, sodų ir daržų gėrybėm, maišus, kvepiančius rūkytais lašiniais, kumpiais. Pradžioj net nejauku buvo, vis, atrodė, reikia skubėti, ruošti, kaupti atsargas, paskui apsiprato, gyvenimas įėjo į ramesnę vagą. Bet neilgai tetruko ta ramybė, šeimą užgriuvo didelė nelaimė – nuskendo Tadas. Tai atrodė taip absurdiška, neteisinga, kad sunku buvo patikėti.
Agota ryškiai atsimena, kaip autobusas, pilnas prisėdęs Jonės bendradarbių, jos ir Tado draugų, saulėtą, ramią vasaros pabaigos dieną važiavo pamario lygumom į laidotuves ir ji nejučiom grožėjosi, kaip tvarkingai slenka kombainai vienas paskui kitą geltonoj javų jūroj, įkandin tvarkomi šiaudai, skutamos ražienos. Gyventi, rodos, tik ir gyventi, mintys apie mirtį skaudžiai nederėjo prie to derliaus gausos vaizdo, ramybės. Ir paskui, kažko užėjus į namus (Tadas buvo pašarvotas kultūros namuose), sutrikdė vaizdas – iš anksto šermenims baltai padengti stalai, ant kurių sustatyti fužerai su mirabelių kompotu, auksiniai geltoni pro plačius langus tvieskiant saulei. O, jei tai būtų vestuvės ar krikštynos!
Bet užsimiršti buvo neįmanoma – ant priebučio stovėjo gyvas skausmas, Tado žmona Eglė su mažąja Eglute ant rankų. Vaikas verkė, veržėsi paleidžiama, vis kuri nors iš moterų mėgindavo ją paimti, bet motina nedavė, pati ją tildė, grūmėsi ir kalbėjo, kalbėjo – kokią paramą šeimai pažadėjo ūkio vadovai, kaip padeda kaimynai, kalbėjo bijodama sustoti, nes tada tikrai įsiraudotų, o greta motinos stovėjo trys sūneliai, jau didesni, suprantantys, ir iš padilbų žiūrėjo į žmones. Net oras atrodė pilnas skausmo, o ne elektros, ir kai pratrūko trumpa vasaros liūtis su žaibais, griausmu, atrodė, kad tai ne lietus, o skausmas krinta iš atsivėrusio dangaus, jis išlis ir vėl nušvitus saulelei mirties nebebus. Neišlijo. Kai išvažiuojant namo autobusas jau suko iš kiemo, ant priebučio vėl stovėjo skausmas  motinos su miegančia dukrele ant rankų pavidalu ir žvelgė kaimo kapinaičių pusėn. Laukė pareinančio, bet atplaukė kraujo puta...
Vėliau iš tų laidotuvių Agota Jonę atsimindavo tik energingu žingsniu brendančią tiesiai per nenušienautą veją pasitikti iš kapinių grįžtančių laidotuvininkų ir kviečiančią visus pietų. Priėjusi prie Agotos, ji nieko nesakydama atsegė jos rankinę, įgudusiu judesiu, tarsi pati būtų ten pasidėjusi, susirado nitroglicerino tabletes ir nuėjo. Kiek paskui graužėsi Agota, kad grįžus iš laidotuvių pati nepaklausė Jonės, kaip jaučiasi, nepasirūpino – gal nauja nelaimė būtų praėjusi pro šalį.
 
Į Lietuvą atėjo sąjūdis – į kiekvienus namus, darbovietes, kontoras, kolūkių fermas, mokyklas, valdžios įstaigas, bažnyčias. Tai buvo taip nauja, svaiginančiai drąsu, sunku buvo patikėti, kad galima nebaudžiamai viešai kalbėti apie tokius dalykus, apie ką ilgus dešimtmečius tylėta, ir, nors visi žinojo, kad klausytojų minioj viską stebi šnipelių akys, blyksi fotoaparatai ir nežinia, kam bus panaudotos nuotraukos, baimė sklaidėsi, nes niekas nieko nebeareštavo, nes visų juk nesutalpins į kalėjimus. Minia pajuto savo galią, tik nežinojo, ką ir kaip reikia daryti, todėl ėjo į mitingus, klausėsi savų ir svetimų pranašų ir ginčydavosi, ginčydavosi iki išnaktų, klausydavosi kiekvienų radijo žinių, žiūrėdavo televizijos laidas ir vėl ginčydavosi. Žinojo sąjūdžio veikėjų vardus, atpažindavo ekrane, kai kuriuos gerbė, iš kai kurių šaipėsi, net tyčiojosi, kūrė pravardes, kai kam grūmojo kumščiais, kai kurie gerbė ir agitavo ne už tuos, tada pikti žodžiai atsigrįždavo vienų prieš kitus, pasitaikydavo, kad kai kas gaudavo grasinančius raštelius – kaimynas nuo kaimyno, už senas ir naujas nuodėmes.
Nesunku numanyti, kas dėjosi Jonės namuose, ypač kai artėjo rinkimai į LTSR Aukščiausiąją tarybą, kuriuose pirmą kartą dalyvavo ne vien komunistų partija ir nepartinių blokas, o ir Sąjūdis.
Jonė, vengdama tuščių ginčų, stengdavosi kuo mažiau būti namie, žinodama, kad Edgaro neperšnekės. O ir ginčytis, tiesą sakant, nebuvo dėl ko, nes juk iš esmės jų nuomonės sutapo, bet vis tiek ginčydavosi – dėl smulkmenų, dėl nuomonės apie vieną ar kitą veikėją, vietinės valdžios nekompetencijos.
 
Buvo šeštadienis. Po kelių dienų Tado vyriausiojo sūnaus gimtadienis, todėl Jonė skubinosi sukrauti siuntinį sukaktuvininkui, nepamiršdama ką nors malonaus įdėti ir visiems keturiems, ypač mažajai princesei. Po nelaimės Jonė nuolat rėmė šeimą kuo galėdama, atiduodavo kiekvieną atliekamą rublį.
Pagaliau sutalpino viską, o kadangi Edgaro nebuvo namie, pati kaip mokėdama užkalė dėžės dangtelį ir išsiskubino į paštą, kad dar šiandien išvežtų.
Buvo vasaris, šalta, po kelių buvusių atodrėkio dienų užšalusios balutės slidžios, ir Jonė, dar nė nenuėjusi iki gatvės, slystelėjo ir pasijuto gulinti ant tako. Skausmo nepajuto, labiau susirūpino, kaip surinkti pabirusius daiktus ir vėl supakuoti siuntinį, bet kai pamėgino keltis, suprato, kad lūžusi koja. Ne veltui sakoma, kad nelaimės po vieną nevaikšto.
Po kelių dienų grįžo iš ligoninės sugipsuota koja, sunkiai mokėsi vaikščioti su ramentais, buvo nelaiminga ir pikta – ant savęs, už žioplumą; nepratusi būti be darbo ir negalėdama niekur išeiti iš  namų, jautėsi įkalinta.
Praėjo mėnuo, jau skaičiavo dienas, laukė nesulaukė, kada nuims gipsą.
Aną lemtingą vakarą Edgaras parėjo namo kaip niekada įsiaudrinęs – buvę svečių iš Vilniaus, ir jis norėjęs kalbėti, bet jam neleidę, nes norinčių buvę daug, todėl dabar jis negalėjo liautis dėstęs Jonei, ką būtų pasakęs, jei tik būtų galėjęs. Įsidegė ginčas, kaip paprastai, dėl smulkmenų. Jadvyga užsidarė savo kambary, o Jonei nebuvo kur dėtis, mėgino atsitverti tyla, tada Edgaras pyko, kodėl ji nepritaria, nesako savo nuomonės. Buvo abu kiek beaprimstą, kol klausė pusiaunakčio žinių, bet netikėtai jos įplieskė naują ginčą.
Su neviltim Jonė pagalvojo – nejau tai niekada nesibaigs? Tada pajuto širdies skausmą, jau ne pirmą kartą, pažįstamą, iki šiol visada įveikiamą. Apsidairė. Ramentai per toli, nepasieks – kas juos nukėlė į kertę? Mėgino vaduotis giliai alsuodama, bet skausmas tik stiprėjo. Vaistai toli, stalo stalčiuj kitam pasieny. Luktelėjo, laukdama pauzės Edgaro kalbėjime, bet pauzės nebuvo, jis lėtai, nežiūrėdamas į Jonę, kaip laikrodžio švytuoklė vaikščiojo nuo durų ligi lango, pirmyn, atgal... Mėgino pašaukti:
– Edgarai! Edgarai! – jis neišgirdo. Tada tyčia numetė ant grindų puodelį. Atsigręžė. Jonė paskubom, tarsi bijodama, kad jis vėl nusisuks, susakė, kad jai bloga, kad paduotų vaistus.
– Kokius vaistus? Kur jie yra? – ir visai neskubėdamas, dar visas pasinėręs į savo kalbėjimą ir nesuprasdamas, kas vyksta, nuėjo prie bufeto.
– Ne! Ne! – dar kilsterėjo ranką rodydama stalą.
Edgaras, atidaręs stalčių, ėmė lėtai po jį naršyti, skaitinėti etiketes,  bambėdamas, kadgi čia daug vaistų, kuriuos tau paduoti – tabletes ar lašiukus? Atsiminė, kad pasijutusi blogai, Jonė vartodavo nitrogliceriną. Surado.
Dar neatsigrįžusį jį išgąsdino tyla, kažkokia kitokia, keista, tarsi jis būtų vienui vienas tuštutėliam, aidžiam kambary, nuo kurio sienų atsikartoja vien jo paties bambėjimas. Įsiklausė – neišgirdo alsavimo.
Kai suvokė, kaip viskas rimta, buvo per vėlu. Tabletės pabiro ant spintelės, sugraibė dvi, dar dėjo burnon, bet jau žinojo, kad niekas nebegelbės. Tada stovėjo nuleidęs rankas, toks didelis, dramblotas, nežinodamas, ką turėtų daryti.
Atsiminė – skambinti daktarei, susirado numerį, kai atsiliepė, šaukė į ragelį:
– Greitai, daktare, greitai, Jonei labai blogai. Greitai! – tarsi dar ko tikėtųsi. Paskui nelauktai ramiu balsu pridūrė: – Man rodosi, kad mano žmona numirė. Ateikit.
Staiga pažadinta iš miego, paskubom apsivilkusi, Agota išėjo į juodą naktį. Šaltis išblaivė, tik tada suprato, kas įvyko, ir leidosi tekina. O gal? Traškėjo šerkšnas po kojom, dangus buvo gilus, žvaigždės ryškios, arti arti. Sąmonė nesutiko priimti minties apie mirtį.
Staiga iš kažkurio kiemo nuožmiai lodamas išpuolė šuo, juodas šuo juodoj nakty. Atsimėtė sušalusio sniego gurvuoliais, kažkur ten, į tamsą, kur girdėjo tą nuožmų balsą, jis trumpam nutildavo, bet, kai Agota nusisukdavo bėgti, šuo tylėdamas sekdavo iš paskos ir išsiduodavo tik jau beveik griebdamas už kojos. Už plento nebesekė, atsiliko.
Edgaras laukė atvirų durų iš tamsos atkovotam šviesos ruože.
– Mirė, – tiek tepasakė Agota. Edgaras linktelėjo galva, tai jau buvo supratęs.
Iš mokyklos atėjo budinti moteris – paskambinęs ir jai. Uždegė grabnyčią, dailiai sudėjo mirusiosios rankas ir pradėjo melstis. Kažkodėl kalbėjosi pašnabždom – gal jausdami mirties artumą, gal nenorėdami pažadinti Jadvygos?
Paskui Edgaras lydėjo Agotą namo, kad vėl anas šuo neužpultų. Ėjo neskubėdami po tuo giliu, žvaigždėtu dangum, jis pasakojo nieko neslėpdamas apie tai, kaip viskas nutiko, ir atkartojo kažkada išleistuvėse Jonės pasakytus žodžius, kad vaikai išauginti, dabar galima ir numirti, o Agota galvojo,  kaip neteisinga, kad Jonei likimo taip ir nebuvo lemta pagyventi vienai, tik sau – nė vienos dienos. Norėjo paklausti Edgaro, ar tikrai žmogus ateina į gyvenimą vien tam, kad išaugintų vaikus? Bet neklausė – betrūktų dar ir jiedviem tokią naktį susiginčyti.
 
Tą vakarą Jadvyga pasijuto labai pavargusi – metai daro savo, o dabar, kai Jonė tik šiaip ne taip su ramentais pakleišioja po namus, visa ruoša vėl gula ant jos pečių. Ir pačiai Jonei vis reikia patarnauti, tai to paprašo, tai ano: būk gera, mama, kitaip padėk tą pagalvę, įjunk ar išjunk televizorių – tai tas televizorius ima nervinti, kad nesąmones kalba, tai ir vėl, žiūrėk, smalsu, kas vyksta Lietuvoj. Artėjantys  rinkimai į LTSR Aukščiausiąją Tarybą maišo protus ir aistros tiesiog kunkuliuoja. Žentas nepareina įprastu laiku, vėl užgaišo kažkokiam susirinkime. Jadvyga nervinasi ir, kai šis vakare pagaliau parsiranda, tylėdama šildo maistą, paduoda pietus, paskui dar suplauna indus ir nueina į savo kambarėlį, sandariai uždarydama duris, nes tos aistros persikelia ir į jų namus, o Jadvyga tiesiog neturi jėgų į viską gilintis, ar, juo labiau, polemizuoti su žentu. Vėliau, kai svetainėj ginčai nutyla, girdėti tik monotoniškas diktoriaus balsas, skaitantis žinias, Jadvyga kaip šešėlis nuslenka į virtuvę, pasikaitina puodelį pieno, prisigremžia šaukštelį susicukravusio medaus ir nusinešusi prie lovos lėtai geria.
Jadvyga taip pat norėtų su kuo nors pasikalbėti apie tuos audringus įvykius, didelių permainų nuojautą. Taip ryškiai atsimena savo jaunystę, tarpukarį, tuometines nuotaikas, galingą patriotizmo bangą ir vėliau užgriuvusias negandas. Ir kodėl namiškiai jos taip nesupranta, tarsi nemato? Ji taip pat turi savo nuomonę ir labai pasigenda  draugių, Magdalenos, Marijos, ypač Marijos, su kuria būdavo galima atvirai pasikalbėti apie viską. Neteisinga, kad jos nesulaukė Atgimimo. Ir pasijunta Jadvyga tokia vieniša, nereikalinga, net nusibraukia seniokišką ašarą. Paskui užminga, giliai, be sapno ir negirdi, kaip pasibaigus žinioms vėl įsiplieskia ginčas svetainėj, paskui jau Jonė nebesako nieko, o žentas dar vis dudena. Kuriam laikui jo balsas prityla, paskui kažką kažkam šaukia į telefoną, paskui vėl tyla. Ta tyla Jadvygą ir prižadina. Kurį laiką mėgina susivokti, ar tikrai nubudo, tada jai pasirodo, kad gretimam kambary girdi atsargius žingsnius, svetimus – kažkas atėjo? Naktį, juk jau  po pusiaunakčio? Ir kodėl kalbasi pašnabždom? Skrebteli durys į koridorių, paskui laukujos, ir vėl stoja tyla, kažkokia neįprasta, grėsminga. Tarsi norėdama išsigelbėti nuo tos grėsmės – nežinoti, nieko nežinoti! – Jadvyga vėl užminga ir sapnuoja tėvo laidotuves kaime, Poliesės dvarely. Aiškiai mato kryžių karsto galvūgaly, šventųjų paveikslus, žvakių liepsnelių  virpėjimą, susikaupusius kaimynų veidus, kai šie tylėdami prieina, atsisveikindami pažiūri į mirusįjį ir nueina, kažkokie vaiduokliški. Virš viso to paveikslo ne tiek mato, kiek jaučia,  kaip slegia stori, aprūkę lubų balkiai, o ji vis negali pamatyti gulinčiojo karste veido, vis kas nors užstoja, ir ją apima siaubas, kad ne tėvas mirė, kažkas kitas. Kas? Jadvyga šūkteli pro miegus ir atsisėda lovoj plačiai išplėtusi akis. Girdi, kaip dunksi širdis, padais pajaučia grindų šaltį, ima atpažinti daiktus, rimsta. Tik viena pasirodo neįprasta – jei visi sumigo, kodėl matyti šviesa pro durų apačią? Keliasi, eina tos šviesos link, praveria duris ir jos kažkodėl nenustebina tai, ką pamato: ant sofos guli moteris dailiai ant krūtinės sunertomis rankomis, ant stalelio dega grabnyčia, šalia jos numesta atvira degtukų dėžutė, išbarstytos tabletės ir, nors greta sėdinti ir tyliai poterius kalbanti moteris užstoja mirusiosios veidą, Jadvyga iš karto atpažįsta Jonę ir supranta, kad ji mirusi.
 
Agota liaujasi pasakojusi, ilgai tyli, kol ją tarsi pažadina Polio balsas:
– O kur tada buvau aš? Atsimenu Jonę, tik laidotuvių ne. Ji mane mylėjo, kai buvau mažas, bet buvo griežta. O Jadvyga buvo labai gera.
– Tu jau buvai internate...
Gretimam kieme garsiai sušneka moterys, įkyriai loja šuo – sugrįžta kasdienybė. Polis atsistoja, pasirąžo, sunėręs rankas trakšteli pirštų sąnariais ir atsisveikinęs nueina, o Agota dar ilgai sėdi tirštėjančiose sutemose, klausydamasi kaimo garsų ir klaidžiodama atsiminimuose.
daliuteisk

2014-12-13 00:02:30

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): klajūnė

Sukurta: 2015-01-05 22:08:25

Tiesiog matau viską, nuostabus pasakojimas

Vartotojas (-a): Pakeleivis

Sukurta: 2014-12-13 21:25:54

Veikėjai savo gyvenimais daug ką primena, kad ir tai, jog  aldonų, jadvygų ir kitų figūrėlių ėjimai kartojasi.
Laikas, detalės, takeliai, atsitiktinumai –  kiekvienam tenka vis kitaip, gyvenimai tuo ir unikalūs, bet veikia kažkokie bendri dėsniai (artimo paieškos, teisybės ir neteisybės pusiausvyra, staigios netektys, kai, atrodo, gyvenk ir džiaukis).
Vis neatsistebiu, koks geras pavadinimas. 

Vartotojas (-a): Nijolena

Sukurta: 2014-12-13 07:09:58

Atrodo, kad Autorė yra gyvenimo drobės audėja - kiek spalvų, atspalvių sudėta!.Kur buvo šitas tekstas, kai mūsų režisieriai sumanė kurti pirmą serialą?...Tikroviška, jaudina, įsiurbia, nepaleidžia...