Ak, voverei sunku palikti guolį.
Pilki rudens rūkai,
Drumstas provėžų vanduo.
Namai. Palaima,
Kurioje kai kur dar miega
Vasaros džiaugsmo dulkės.
 
Pašiurpo apnešioti stogai.
Šalia pastogių šilimos
Smulkiai šnara lietus.
Dūlina rąstus drėgmė.
Dirba kirvarpos.
Soti pilnų aruodų laimė.
 
Viskas jau buvo.
Miega, bet ir nubunda
Laimingų valandų branduoliai.
Ko belaukti – tiktai
Kol krūmuose nupūs dar tuos kelis
Šlapius pajuodusius lapus,
Pro šiurpą persmelks ligi kerčių
Saulės rate užmirštas
Padrėgęs pilkas grožis.
 
Ir nieko nebetrokši jame. Tiktai
Dár truputį palauk, ir šąlančiam
Stikle, baltumoje, vienodam
Juodų šakų ritme
Gims monotonija,
Mirties motina.
 
Paguoda... ten?  – Scena,
Miesto šešėliai ant asfalto.